„ Įvaikintas??? Kodėl man niekas to nesakė?“… kartais šiuos žodžius girdime iš vaikų, kai jie jau yra paaugliai. Kai jiems visa tai pasakoma per vėlai… Ne todėl, kad įtėviai jų nemylėjo. O todėl, kad bijojo juos įskaudinti. Galvojo, kad saugodami – apsaugos.
Bet kai tiesa apie įvaikinimą iškyla staiga, netikėtai – vaikas dažnai jaučiasi ne tik nustebęs. Jis jaučiasi apgautas. Jis ima abejoti savimi, santykiais, net meile, kurią gavo. Jam atrodo, kad gyvenimas, kurį jis gyveno, buvo netikras.
Kai kurie vaikai nesusidoroja su šiuo jausmu. Įvyksta emocinis sprogimas – į save nukreiptas pyktis, bandymas save bausti, užsidarymas nuo visų. O tada dažnai nutinka dar viena netektis – įtėviai, nesupratę, ką išgyvena vaikas, nebeištveria ir… palieka… Vėl… tie, kurie pažadėjo mylėti kai juos priėmė į savo šeimą, kai pastarieji buvo palikti savo biologinių tėvų.
Tai ne vaikų kaltė. Ne jų „elgesio problema“. Tai trauma, kuri galėjo būti švelnesnė, jei apie įvaikinimą būtų buvę kalbama nuo pat mažens, nuo pat pirmos vaiko apsigyvenimo naujoje šeimoje dienos. Jei ji būtų pateikta ne kaip šokas, o kaip gyvenimo dalis – sava ir suprantama.
Vaikai gali išbūti su sunkia istorija. Jie gali užaugti su ja. Bet jie turi žinoti ją laiku – kad galėtų ją suprasti bei priimti. Ir svarbiausia – kad žinotų, jog ta istorija nereiškia, kad jie blogi ar nereikalingi.
Mes, globos centrai, matome šias istorijas ne iš teorijos. Matome jas iš arti – jų eigą, jų pasekmes, jų tylą. Ir todėl sakome: kalbėkite su vaikais. Nuo mažens. Paprastai. Atvirai. Nes kartais viena neišdrįsta frazė gali virsti per sunkiu gyvenimo etapu ne tik vaikui, bet ir visai šeimai.
Jeigu bijote kalbėti, nežinote nuo ko pradėti – mes galime padėti.🤝
Trakų r. paramos šeimai ir vaikams centro globos centras
Bažnyčios g. 3, Lentvaris
v.brazukaitiene@trakuseimoms.lt
+370 614 17269